Aludarių sindikato veikla ir kova prieš jį

posted in: Į PRAEITĮ | 6

ALUDARIŲ SINDIKATO VEIKLA IR KOVA PRIEŠ JĮ

Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos, kitaip žinomos, kaip aludarių (alaus) sindikato veikla tarpukario Lietuvoje. Kokie aludarių sindikato tikslai, kaip jis bandė savo tikslus įgyvendinti, kokios buvo sindikato veiksmų ir darbų pasekmės ir galiausiai kaip į jo veiklą žiūrėjo eiliniai piliečiai ir kokiais būdais prieš sindikatą kovojo valdantieji.  Kalbėdamas apie šiuos reiškinius, nusprendžiau straipsnį suskirstyti į tris potemes pagal chronologinę seką, kad būtų lengviau susidaryti nuoseklų vaizdą apie aludarių sindikatą ir kovą prieš jį.

 Pirmasis etapas. 1918 – 1931 metai.

Pirmieji metai po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo sunkūs visais aspektais, o ypač ekonominiu. Dėl šios priežasties, pagaminamo ir išgeriamo alaus kiekis pradėjo sparčiai ristis į bedugnę. Jeigu prieš karą veikusieji bravorai pagamindavo apie 25 milijonus litrų alaus, tai po karo, poreikiams patenkinti užtekdavo 10,8 milijonų litrų per metus (1922 m.) ir šis skaičius sparčiai krito. Kalbant apie šį sunkų laikotarpį išgyvenusius bravorus, pagelbsti 1922 metais laikraštyje Lietuvos ūkis pasirodęs straipsnis apie alaus pramonę Lietuvoje. Jame pateikiami tokie duomenys: „Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 alaus fabrikų. 2 – Kaune (J. B. Volfo ir akcinė bendrovė „Engelman“), 1 – Prienuose (L. Golbergo bendrovės), 1 – Jurbarke (Vasilčikovo), 1 – Panevėžyje („Bergschleschen“), 1 – Švainiuose (Kunstmano), 1 – Šateikiuose (Pliaterio), 1 – Pakruojuje (Lukomskio), 1 – Stakliškyje (Rabinovičiaus), 1 – Kiduliuose (Lorenco) ir 1 – Biržuose (Tiškevičiaus). Be to, Gubernijos dvare Šiaulių apskrityje statomi Zubovo, Kaune „Bliumental“ ir Veisiejuose, Seinių apskrityje Gailio ir Co. bravorai (alaus fabrikai). Iš visų paminėtų bravorų, trys, būtent, „J. B. Volfo“, „Engelmano“ ir „Golbergo“ skaitomi stambiausiomis įmonėmis, Vasilčikovo ir „Bergschleschen“ vidutinio tipo, gi kiti – III rūšies. Iš pateiktų duomenų, darome išvadą, kad Lietuvoje veikė trys didieji pramoniniai aludariai ir kelios mažesnės alų gaminančios įmonės. Šiuo laikotarpiu ir valdančiųjų politika aludarių atžvilgiu jiems didesnės grėsmės nekėlė. Akcizas, tuo metu taikytas alui, buvo beveik toks pat, kaip ir prieš karą carinės Rusijos sudėtyje. „Žemiausias akcizo tarifas sutampa su didžiausiu gamybos laikotarpiu, būtent su laikotarpiu iki 1923 m. Ligi 1923 m. alaus akcizas karštos misos litrui buvo apie 7 сentus, arba gatavui alaus litrui 9 centai.“ Savo įžvalgomis jau po dešimties metų dalinosi garsus ekonomistas dr. V. Juodeika. Tame pačiame straipsnyje pateikiami ir duomenys iš kurių aiškiai matyti, kad iki 1924 m. pagaminamo alaus kiekis siekė virš devynių milijonų litrų per metus, o vėliau stačia galva nėrė žemyn. Pagrindinis smukusio pagaminamo alaus kiekio kaltininkas buvo kainos šuolis, dėl kurio dauguma to meto alaus daryklų kaltino ne ką kitą kaip padidėjusį akcizą alkoholiniams gėrimams, tame tarpe ir alui. „1924 m. alaus akcizas buvo pakeltas dvigubai, t.y. ligi 18 centų alaus litrui.“

Toks valdžios žingsnis sulaukė atsako ir sukūrė puikią terpę susikurti aludarių sindikatui, kurie savo pagrindiniu tikslu laikė daryklų išsaugojimo būtinybę ir konkurencijos panaikinimą. Keturi didžiausi bravorai (Kauno „Volfo“ ir „Engelmano“, Šiaulių „Gubernijos“, Prienų „Goldbergo“) paskatina visus jungtis į bendrą aludarių sindikatą. „Tikslu pakelti alaus pramonę Lietuvoj,  nustatyti normales kainas vartotojui, sumažinti gamybos išlaidas, pašalinti nesveiko pobūdžio konkurenciją, — visi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos alaus bravarai 1924 m. susijungė sudarydami Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungą.“ Iš Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos rašytų laiškų, kuriuos pasirašydavo vienas asmuo ir iš karikatūros rastos senųjų ir retų spausdinių skyriuje, galima teigti, kad šios organizacijos pirmininku buvo paskelbtas tuomet dar J. B. Volfo alaus daryklos savininko Isero Bero Volfo sūnus G. Volfas. Po šešerių metų vykęs Sąjungos suvažiavimas paskelbė stulbinančius veiklos rezultatus, alaus gamyba, nepaisant griežtėjančių akcizų vėl sugrįžo į 1924 metų aukštumas, konkurencija buvo sumažinta, padėta išsilaikyti mažiausiems bravorams, kuriuos būtų pakirtęs naujas akcizo mokestis.

Tačiau už visus „gerus“ sindikato darbus teko mokėti įvairiausiais būdais. Ne paslaptis, kad aludarių sindikato didžiosios daryklos, mokėdavo sąlyginai didelius honorarus mažesnėm daryklom, kad jos savo ruožtu veiklą sustabdytų ir alaus nevirtų. Nepaisant pingančios produkcijos, alaus kainos nekito, dėl vyravusios sindikato monopolijos, kurios valdžios atstovai nesugebėdavo ar net nenorėdavo pažaboti. Labiausiai dėl šitų visų juodų darbelių kentėjo eiliniai Lietuvos piliečiai, kuriems alus buvo tapęs prabangos preke. Deja, nesugebėjau surasti, kuriame tiksliai šaltinyje, bet buvo pavykę aptikti tokį faktą, kad alaus kainos padarė ši gėrimą išskirtinai turtingųjų pramoga ir jog per oficialius priėmimus buvo ne gėda jį statyti ant A. Smetonos stalo. Šis etapas, aludarių sindikatui buvo tikras aukso amžius. Lyginant pačios alaus bravorų sąjungos pateikiamus duomenis ir duomenis, kuriuos savo straipsnyje pateikė V. Juodeika, galime daryti išvadą, kad beveik 99% alaus šiuo laikotarpiu (1924-1931 m.) pagamindavo aludarių sindikatas ir jam priklausančios alaus daryklos.

Šiuo laikotarpiu aludarių sindikatas dar nevaržomai karaliavo Lietuvos alaus rinkoje. Pirmasis etapas neišsiskiria įvykių gausa, tačiau jau kitą savaitę parašysiu apie tikrąją dramą užvirusią “antrojo etapo” metu, taip, kad laukite tęsinio!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.


6 Responses

  1. Ciobiskis

    Nukopijavai, kad “Didžiosios IR Mažosios Lietuvos bravorai” jungėsi į sindikatą, bet realybėje Mažojoj Lietuvoj tai nei Klaipėdos akcijinis, nei Vereignite ar Macikai niekur nesijungė ir jiems manau nelabai net įdomu buvo kas vyksta “Didžiojoj Lietuvoj” (išskyrus gal Akcijinį). Antra, “padėta išsilaikyti mažiausiems bravorams” – sumokėjo, kad bent jau Bliumentalis, Vasilčikovas ir kiti regioniniai užsidarytų.

    • Tai buvo šaltinio, kurį pateikiau kairėje citavimas. Taip, žinoma, šis šaltinis atspindi tik didžiųjų bravorų poziciją ir reklaminę kompaniją. Prieš tai miniu, kurie bravorai buvo iniciatoriai. Nerašau nieko apie Mažosios Lietuvos bravorus, kaip pagrindinius ir dalyvusius sąjungos veikloje. Klaipėdos bravoras prie jų prisijungė 1933 metais. Gaila, pamiršau įdėti išnašose padarytą pastabą “Iš šaltinių pavyko sužinoti, kad autorius (R. M. Lapas) straipsnyje pateikia ne visai tikslią informaciją. Sindikato iniciatoriai ištiesų buvo keturios didžiausios daryklos, tačiau priešingai nei pateikiama straipsnyje, Klaipėdos alaus darykla prie sindikato prisijungė tik 1933 metais, o Volfas su Engelman’u susijungė tik 1927 m.” Antra, toliau straipsnyje ir rašau, kad nieko jie nepadėjo, o mokėjo pinigus, kad daryklos užsidarytų arba mažintų gamybos apimtis.

  2. Ciobiskis

    Antras dalykas – rašai, kad aludariams buvo “aukso amžius”??? Bet ar tikrai? Taip jie laikė aukštas kainas, bet ir parduodavo alaus mažai (palyginti ne su 1924, o su laikais iki I Pasaulinio karo), nes tai dėl importo nebuvimo tapo prabangos preke. Dokumentai nerodo milžiniškų pelnų (skirti nuo pačio alaus kainos).

    • Ar tikrai nerodo milžiniško pelno? Dokumentai (kuriais aš rėmiausi ir radau) piešia labai dviprasmišką situaciją. Spaudoje vyko karas (kitoje dalyje aprašomas) tarp bravorų sąjunga ir kai kurių tarpukario ekonimikos ir kt. plano veikėjų. Jie, kiekvienas palaikydamas savo pusę, bando parodyti, jog pelno arba nebuvo visiškai arba jis to laiko mastais tikrai buvo ganėtinai didelis. Čia žinoma, nuomonės ir įsigilinimo reikalas, kadangi iš to bandysiu rašyti ir bakalaurinį darbą, galbūt išknisiu ir kažkokių aiškesnių rodmenų. Dabar remiantis rasta medžiaga, susidariau nuomonė, kad tas pelnas buvo tikrai nemažas.

  3. Nemazas nereiskia milziniskas. Tik tiek:)

    • Žodis milžiniškas mano straipsnyje ir nebuvo pavartotas tik atsakymas į komentarą galbūt buvo šiek tiek hiperbolizuotas, kaip ir pati replika apie milžinišką pelną. Vis tik laikausi nuomonės, kad pelnas buvo nemažas :)

Leave a Reply