amatininkas ar indėnas?

posted in: Misija „BEER GEEK“ | 5

Craft, crafty, indie, farmhouse ir t.t. Vieni įsivaizduoja, kad žino viską ir žodžiai k(c)raftinis alus ar farmhausas jų nestebina. Kiti gi, nesupranta ką reiškia straipsnio pavadinimas ir galvoja, kad straipsnį pradedu senovės elfų dialektu. Problema(?) glūdi tame, kad Lietuvoje mes nesame apsibrėžę daugumos alaus terminų, o lietuvių kalba šiam reikalui yra labai skurdi (specialios technologijos alaus gamintojas, verdantis amatininkų alų – kažkoks plūginis žodžių kibir vibir ir bus gerai). Apie tai jau yra rašęs Tikras Alus.

Taigi, kas tas craft alus? Terminas kuris išpopuliarėjo Amerikoje. Patys amerikiečiai craft alaus daryklą apibrėžia kaip (citata iš Brewers Asociation, toliau BA): maža, nepriklausoma ir tradicinė. Šioje vietoje prasideda visas smagumas – maža, reiškia, kad išverda mažiau nei 6 milijonus barelių (~115 litrų/vienetas) per metus (Švyturys-Utena išverda maždaug 1/6 šio kiekio). Nepriklausoma – mažiau nei 25% daryklos akcijų priklauso tretiesiems asmenims. Tradicinė – naudojamas miežių salyklas ir jis nėra keičiamas kukurūzais ar ryžiais. Tame pačiame BA leidinyje sakoma, kad svarbiausias craft alaus kriterijus yra kūrybiškumas – verdamas alus turi būti kaip meno kūrinys, išskirtinis, nepakartojamas ir išvirtas su malonumu. Toks sunkiai apčiuopiamas ir visiškai netinkantis Lietuvos rinkai apibrėžimas. Kaip jau ne kartą esu minėjęs (bet apie tai rašęs nesu), aklai perimti apibrėžimo ir jį pritaikyti Lietuvos rinkai nėra jokio tikslo. Eilinis lietuvis, pamatęs žodžius maža, nepriklausoma ir tradicinė galvoja tik apie vieną alų – kaimišką, gryną ir nefiltruotą. Žodžiu, bene patį blogiausią ir nieko nesakantį alaus apibūdinimą. Taip pat, reikia suvokti ir tai, kad žodį craft į savo pardavimo strategiją jau inkorporavo dauguma “didžiųjų” ir apsimetančiu “mažosiomis” alaus daryklų.

Tendencija, kad žodį craft naudoja didžiosios pasaulio alaus daryklos pastebėta seniai. Vienas pirmųjų to pavyzdžių buvo Blue Moon alaus pasirodymas Amerikoje. Dėl šios priežasties, tie patys amerikiečiai buvo įsivedę ir kitą terminą – crafty. Mažoje darykloje verdamas, kokybiškas alus (nesiginčysiu ar skanus, bet tikrai kokybiškas, nes tenka pripažinti, kad būtent kokybe ir kiekybe didieji lenkia mažuosius, ypač startuojančius). Neatitikimas craft terminui buvo tik vienas, darykla priklauso vienam iš rinkos milžinų – MillerCoors koncernui. Vėliau, didieji pramonininkai nesibodėdami pradėjo perpirkti craft alaus daryklų akcijas, todėl teko dar labiau išsukti iš kelio ir sugalvoti naujesnį terminą, kuris apibūdina jau atmintyje įsirėžusi craft alų.

Taip kilo terminas indie arba independent beer. Šis terminas dabar trendina pačioje “craft” alaus revoliucijos širdyje – Kalifornijoje (apie daryklų pirkimus ir indie terminologiją skaitykit čia). Indie apibūdina tai, kas svarbiausia alaus gamyboje – nepriklausomybė nuo korporacinių norų. Feisbuke jau buvo pastebėta, kad reikia laukti kol amatininkų alaus lentynas Maximoje pakeis indėnų alus. Žiūrėsim ar bus pagauta nauja hype banga ir kaip į tai reaguos craft rinkos senbuviai. Visgi, tikslas aiškus – norima atsiriboti nuo per dažnai naudojamo ir jau nieko nebesakančio craft termino ir susigražinti dalį autentikos, kuri kažkada buvo siejama su tuo žodžiu. O kaip Lietuvoje? Na, pas mus dar ne visi yra girdėję žodį craft, o Maximoje prie craft lentynų jie mato užrašą amatininkų ir kraipo galvas.

Judėkime link farmhouse ale‘o. Paprastasis lietuviškas vertimas – kaimiškas alus. Vat pats parašiau ir vaizduotėje susikūriau vaizdą, kuriame griebiamas apatinėj lentynoj stovintis astravo kaimiškas ir bėgama į kasą šventai įsitikinus, kad geriamas alus yra tradicinis, gyvas, nefiltruotas ir kaimiškas. Kitą dieną sakoma: “vėl to kaimiško prigėriau, kažkaip nuo jo galvą skauda”. Jebus fkin Christ, nieko negali būti blogiau.

Šitą straipsnį pradėjau senokai, bet niekaip neradau laiko pabaigti. Mūsų BeerGeek.lt Facebook paskyroje kilo nemaža diskusija, kuomet hashtaguose paraginau nenaudoti termino “kaimiškas”. Pagrindinis pasiūlymas – reabilituoti kaimiško alaus vadinimą kaimišku (nuoroda čia). Vis dėlto, aš lieku prie savo nuomonės, kad reabilituoti čia jau šiek tiek per vėlu. Mano akimis, tai būtų tas pats kaip gaivinti mirusį. Arba pirmiau reikėtų apibrėžti terminą ir tik tada bandyti jį atgaivinti, bet taip nebus. Simonas pasiūlė, kad reikia virti ir pavadinimas prilips savaime – visiškai sutinku. Kalbėti galima daug, bet naudos tai atneš mažai. O kol kas, aš mūsišką farmhouse‘ą vadinsiu autentišku lietuvišku alumi arba farmhouse ale. Jūsų nuomonė taip pat laukiama!

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?
kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

Visame pasaulyje, farmhouse‘as yra labai trendy reiškinys. Jau net neverta kalbėti apie saison‘o (belgiškas farmhouse‘as) atgaivinimą, kuris įvyko prieš dvidešimt metų (ačiū MJ!). Dabar atkuriami stiliai, kurie turi būti priskirti farmhouse‘o kategorijai – grissete (prancūziškas farmhouse‘as), gotlandsricka (švediškas), sahti (suomiškas) ir t.t. Į šitą bangą tiesiog privalo įšokti ir lietuviai.

Mes turime kelis tik mūsų regionui (būtent Lietuvai) būdingus farmhouse stilius. Vienas jų keptinis, pasitelkiant geriausias craft tradicijas, buvo atkurtas Dundulio bravore. Tiesa, pats aludaris sakė, kad stengėsi balansuoti tarp komercijos ir tradicijos, bet ir tai yra labai puiku, nes žinios ateina per patyrimą. Balansuojant tarp komercijos ir tradicijos pasiekiamas žymiai didesnis žmonių ratas. Kitas senovinis stilius, kurį taip pat bandė minėtasis Dundulis – akmeninis alus. Tai jau buvo visiškai kitoks projektas – laukinis, tradicinis, kaimiškas, senovinis – tam akmeniniam alui tinka visi šitie apibūdinimai. Jame buvo mažai komercijos, o ir išgaravo (bet čia rimtai, tiesiog išgaravo) Moko Maukas vos per kelias dienas.

Be šių bandymu, mes taip pat turime ir tikrai neprastą farmhouse‘o rinką: Udrienės, Čižo, Piniavos produktai ir kt. Tačiau juos nuo didesnio dėmesio vis dar stabdo keli esminiai blogiai: 1. bambaliai (čia net nėra ką komentuoti, reikia būt classy, o ne junky. Tim Webb (vienas gerbiamiausių pasaulyje alaus ekspertų) būdamas Lietuvoje būtent bambalius įvardino kaip didžiausią lietuviško farmhouse‘o problemą; 2. stabilumas ir higiena (retas mūsų aludaris žino šitų žodžių reikšmes). Ir taip, dauguma alaus keliautojų įvardina Lietuvą kaip neatrastą Europos alaus brangakmenį, bet kartu randasi vis daugiau tokių, kurie tą brangakmenį vėliau paskandina pamazgose. Teko bendrauti tiek su Joe Sixpack’u (vienas žymiausių Amerikos blogger‘ių), tiek su Brooklyn Brewery siela Garret Oliver ir jie abu sakė, kad problema yra kokybėje. Labai daug jų ragautų produktų turėjo nepageidaujamą užkratą, prie kurio skonio mūsų receptoriai būna pripratę(?), bet jiems tai yra labai jaučiama. Trumpai tariant – reikia tvarkytis alaus patiekimą ir apipavidalinimą, sugriežtinti vidaus higieną ir tuomet bus galima kalbėti apie autentiško, o gal net ir termino kaimiškas alus reabilitaciją.

Trumpai paaiškinau tą nesuprantamą elfų dialektą, bet nepateikiau jokių pasiūlymų. Ne visada jų reikia, bet pasikartosiu ką jau esu sakęs ne vieną ir ne du kartus. Lietuvoje mes turime labai daug pramoninio alaus. Turime vieną crafty alų – Raudonų Plytų dirbtuves. Žinau, kad daugelis mėgino pritempti Vilkmergę prie crafty, bet reikia susitaikyti su tuo, kad Vilkmergė tik dar viena nelabai vykusi kontora, kurioje šiuo metu dirba tik direktorius (EDIT: OK, šitą rašiau dar iki Žmogšalos alaus festivalio. Ten sulaukiau labai daug gerų atsiliepimų apie Vilkmergės alų – ypač jų naujus produktus. Bet ką tik patikrinau, kad tokios įmonės nebeliko, todėl mes kalbam tiesiog apie Kalnapilį).

Mes turime kelis dėmesio vertus craft/indie aludarius – Dundulį, Sakiškių alų, Genys Brewing Co. (dabar jie gypsy (kontraktiniai) aludariai be bravoro, bet dėl craft‘o nesiginčijam, o apie gypsy kada kitą kartą). Kauno Apynio bravoras (tas kuris verda Green Monster IPA) – jam reikia duoti šiek tiek taškų į priekį, nes jų IPA puiki, keli virimai su Tikru Alumi irgi buvo labai geri, tačiau trūksta daugiau iniciatyvos, eksperimentų arba daugiau komunikacijos. Taip pat verta paminėti ir Gintaro baro bravoriuką Molėtuose, tas jo virtas tripelis (bet ne visai) ir stout‘as tikrai nustebino!

Taip pat mes turime labai daug farmhouse‘o kurio aš nepriskiriu craft’ui, o skeliu į atskirą kategoriją. Jie turi savo problemų kurias privalo spręsti. Jie yra tas tradicinis alus į kurį norėtųsi lygiuotis pristatant lietuviško alaus sceną, bet jiems iki tokio lygio tiek pat, kiek man keliais iki Pekino. Ir nepykit, bet taip yra. Džiugu dėl mielių, kurių atitikimo nėra niekur pasaulyje, džiugu dėl pagyrų iš užsienio. Tačiau kartais reikia suprasti ir tai, kad pagyros dažnai būna iš mandagumo, o vien ant mielių neišvažiuosi, kuomet jos nusėda bambaly.

Dar mes turime kelias daryklas be jokio identiteto, kurios verda eilinius lagerius, bet priskiria save mažiesiems, tradiciniams aludariams – Kauno alaus lagerius, Vilniaus alaus lagerius, Rinkuškius, Aukštaitijos bravorų KRAFTĄ. Tokius, aludarius galima priskirti kategorijai – garsiai rėkia ir nieko nedaro. Vilniaus alus norėjo išvirti IPA, bet nieks jiems nenupirko apynių, Aukštaitijos bravorai norėjo išvirt craft, bet sukūrus gražų butelį ir įdomų pavadinimą nebeliko idėjų alui, tai pavarė keturis lagerius. Nesiplėsiu, nes jie irgi reikalauja atskiro pasakojimo.

Lietuvos alaus rinka yra maža, bet ganėtinai marga. Tiesa, patys gamintojai apie save kalba labai tyliai. Išskyrus, žinoma didžiuosius, tačiau jų komunikacija būna santūri ir dažniausiai labai nuobodi – tokia koks ir alus. Juokingiausia, kad garsiausiai šaukia tie, kurie nesugeba nieko. Bet matyt, taip ir turi būti – rėkia tie, kurie nemoka įdomiai pasakot. O lietuviški alaus apibrėžimai yra mažų mažiausiai idiotiški, nes juos sugalvoja žmonės, kurie aluje nusimano maždaug tiek pat kiek aš žinau klasikinių fortepijono kūrinių – 0, nieko. Taip gimsta tokie šedevrai kaip specialiosios technologijos alus, amatininkų alus ar lageras. Net neabejoju, jei indie terminas pagaus gerą bangą tuomet lentyna vadinsis indėnų alus, o Čižas pradės virti fermos namų specialiosios technologijos alų.

5 Responses

  1. Dėl higienos kontrolę Lietuvos alaus daryklos gali prašyti mūsų Hygiena EnSURE liuminometrą ir greitus ATP bandymus. Prietaisas galima už 1 mėn. teismą.
    https://youtu.be/us2HVZBdPSM
    http://www.craftbrewingbusiness.com/equipment-systems/atp-testing-craft-brewing/
    https://www.craftbrewingbusiness.com/equipment-systems/story-avery-brewings-quality-assurance-atp-testing/2/

  2. Ne kaimišku reikėtų vadinti, o Ūkio alumi ar Ūkininkų alumi.
    Visgi, pirminė paskirtis tokių “kaimiškų alų” yra aprūpinti dirbančius kaimiečius (turinčius pinigų) atgaiva po ūkio darbų. Panašiai kaip mūsų gyvenime gražiai prilipę ūkininkų turgeliai. Sodybų alus, tai perdėm romantizuotas pavadinimas, todėl ir nelimpa prie “moliniu” vadinamo. O kai ūkio darbus dirbantys žmonės nueina į barą, tai ant jų batų dažnai pamatysi ir molio, todėl Ūkio ar Ūkininkų alus puikiai derėtų.

  3. Domaso

    Na, nori nenori, to lietuviško kaimo alaus išskirtinumas ir yra būtent ta nelabai kokia kokybė, higiena, nestabilumas ir pan. Man irgi tas nelabai patinka, ir dar labiau nepatinka tie bambaliai… Toks jau jis buvo ir yra, ir formavosi kartu su kaimo kultūra. Tie visi “bambaliniai” bravorai manau irgi yra mūsų kultūros dalis (deja).
    Manau tegu kokybišką ir tinkamai sufasuotą “farmhouse” tegu puoselėja tokie kaip “Dundulis” ar “Sakiškės”…
    Dėl “Vilkmergės” tai gaila, kad ji tokia suvaržyta – juk galėtų būti lygiavertis Kalnapilio atsakas Švyturio “Raudonoms plytoms”, ir koncentruotis ties senoviniais lietuviškais eliais ir craftiniais alumis…

    • mano nuomone – pagrindinis aludario tikslas yra aluje išvengti infekcijos ir šalutinių, nepageidaujamų skonių/kvapų/nekontroliuojamo nestabilumo. Namų aludaris kiekvieną sykį penkis kartus perplauna savo naudojamus įrankius, kad sumažintų infekcijos tikimybę iki minimalios. Tai ką tuomet mąsto tie “kaimo” aludariai, kurie ne tik namie verda, bet dar savo gėrimą parduoda.
      Nesupyk, bet manau, kad absurdiška sakyti jog išskirtinumas yra nekokybiškas ir “belenkoks” infekuotas alus.. klausimas tuomet kam jis išvis toks reikalingas? Seniau kaime žmonės nebuvo nusistatę “that will do” principais. Užtenka paklausyti ar paskaityti kaip kalba Julius Simonaitis. Ten, nors ir be jokių technologijų verdamas alus buvo gerbiamas. Skonio prasme, galbūt jis kaskart buvo skirtingas, bet tie laikai kuomet temperatūra matuojama alkūne jau irgi praėjo. Dabar elementariai neliko jokios pagarbos gaminam produktui. Tegu toks infekuotas “brudas” dvesia kartu su visa tokią “chaltūrą” verdančia, bambaline, kaimo tradicija, nes būtent tokios tradicijos privedė prie dabartinio susiformavusio požiūrio į alų apskritai. Kuomet toks požiūris ir tokia niekam tikusi tradicija pranyks galbūt galėsime gaivinti tikrąsias lietuviškas aludarystės tradicijas, kurios nebus infekt-bambalinės.

      • Domaso

        Aš tau visiškai pritariu. Tai ir sakau, kad kokybišką tradicinį alų tegu verda geriau koks “Dundulis”, o tie, kaip su sakai infekuoti “brudai” gali ir dvėst, niekas jų labai nepasiges, turint omenyje, kada dabar craft alus populiarėja ir daugiau žmonių ieško išskirtinumo/savitumo.

        Gal neteisingai įvardinau, sakydamas “išskirtinumas” – tik norėjau pasakyti, kad tokia deja susiformavusi “kaimo” aludarių kultūra (chaltūra). Ir manau didžiaja dalimi tą įtakoja jų požiūris “ir taip gerai”, “taip pigiau” ir pan. Dar pridėkim jų didžiausius pirkėjus – tikrai ne patys inteligentiškiausi ir ne crafto mėgėjai, jiem kas kitas svarbiau… Kol tokia bus paklausa ir klientai, tikriausiai ir pasiūla neišnyks… Ką ir bekalbėt – jei pas mus net didieji bravorai (tokie kaip “Švyturys”, “Utenos”, “Tauras” ir t.t.), iš to siekdami uždirbt, pardavinėja alų 1l plastikiniuose bambaliuose – nesakau, kad alus jų geras, bet kurioje normalioje šalyje didžiausi komerciniai bravorai tą daro?

Leave a Reply