Lietuviško kapitalo alaus daryklos tarpukario Lietuvoje

posted in: Į PRAEITĮ | 0

Tarpukario Lietuvoje minimos tik dvi lietuviško kapitalo pramoninės alaus daryklos. Abi jos įkurtos nepriklausomybei įžengus į antrą dešimtį. Vienos istorija ganėtinai gerai žinoma, o kitą dar iki šiol gaubia paslapties šydas. Taigi, trumpai apie du lietuviško kapitalizmo ruporus pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu.

Brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose

Pirmoji žinutė apie Šadauskų steigiamą įmonę, sudarysiančią konkurenciją sindikatui, pasirodė „Dienos naujienose“ 1932 m. Alaus daryklą broliai Šadauskai įsteigė buvusio degtukų fabriko patalpose, kurias nupirko iš švedų degtukų sindikato. Daryklos administraciją sudarė trys broliai Šadauskai: Anicetas – pirmininkas, Kostas – administracinis direktorius, Napoleonas – kasininkas. Tai buvo pirmoji lietuviško kapitalo alaus darykla, kuri nepriklausė alaus sindikatui. Alaus gamybos proceso pradžią apsunkino sindikatų mėginimai sutrukdyti bravoro darbui. Jie bandė įtikinti brolius Šadauskus nevykdyti veiklos ir už tai jiems siūlė 70 tūkstančių litų kyšį. Taip pat uždraudė „Gubernijos“ bravorui parduoti sutartą salyklo kiekį pirmosioms alaus partijoms [1]. Broliai Šadauskai galiausiai prisiteisė jiems priklausantį salyklo kiekį.

Apynius, alaus gamybai, brolių Šadauskų darykla importuodavo iš Čekoslovakijos. Dažniausiai naudoti apyniai – Saaz ir Aushaer [2]. 1941 m. susirašinėjime su apynių tiekėjais nurodomos keturios apynių rūšys [3].

Broliai Šadauskai, pradėję veiklą, spaudoje akcentuoja, kad pagrindinis jų tikslas – sumažinti alaus kainas ir sudaryti kuo didesnę konkurenciją alaus sindikatui [4]. 1936 m. darykla nusisamdo naują aludarį – Henriką Srėbalių – tai retas atvejis, kad pramoninėje alaus darykloje vyriausiasis aludaris būtų lietuvis [5].

Šadauskai turėjo šešis restoranus, 10 barų, nemažai alinių. Nepriklausomybės saulėlydyje bravore dirbo per 40 tarnautojų. Per metus jie pagamindavo apie 1 200 000 litrų alaus [6]. Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą užfiksuotas ir daryklos prašymas plėstis, dėl padidėjusios klientūros [7]. Gavus leidimą, statybos darbai pradedami 1939 m. viduryje [8]. Pagal užimamą rinkos dalį, kurią reglamentavo Kainų Tvarkytojas, Šadauskų bravorui priklausanti rinkos dalis buvo ~5,5%.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.
Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

1940 metų rugpjūčio mėnesį alaus darykla buvo nacionalizuota. Vyriausias brolis Alfonsas ir jauniausias Napoleonas buvo ištremti į Sibirą – ten jie ir mirė. Kostas ir Anicetas su suklastotais dokumentais paspruko į Vokietiją. Ten atsidūrė ir dar vienas brolis – Idelfonsas. Vėliau Kostas, negalėdamas išvykti į JAV, nukako į Kolumbiją. Anicetas su Idelfonsu apsigyveno Čikagoje. 1950 metais Toronto mieste Ilinojaus valstijoje Idelfonsas įsigijo bankrutuojančią šimtmetį egzistavusią „White Bear Brewing Company” alaus daryklą. Atsidūręs toli nuo tėvynės užsispyręs žemaitis nutarė naujame krašte pratęsti aludario karjerą! Pakvietęs brolį Anicetą būti daryklos vyriausiuoju inžinieriumi, patriotiškai nusiteikęs Idelfonsas davė darbo ir kitiems lietuviams [9]. Žemaičiai net ir JAV nepamiršo Lietuvos – ant visų bravoro etikečių būdavo pavaizduoti ir Gediminaičių stulpai, bei tradicinis daryklos lokys. 1951 metais griaunant vieną daryklos sieną buvo surasti dviejų žmonių palaikai. Pasirodo tai 1926 metais Al Capones gaujos skolininkų kūnai, nužudyti ir įmūryti į sieną. Senasis alaus daryklos savininkas buvo tampriai susijęs su mafija. 1957 metais Čikagos mafija, pastebėjusi gerai gyvuojančią alaus daryklą, apsilankė joje ir pareikalavo duoklės už “ramų gyvenimą”. Užsispyręs žemaitis atsisakė ją sumokėti. Čikagos gangsteriai jam atkeršijo gana originaliu būdu – nuvarė eilinę alaus partiją vežusius sunkvežimius (170 000 galonų alaus!), ir nuvažiavę prie artimiausio vandens telkinio, išpylė visą alų ten. Šadauskas nematydamas kito kelio sąžiningai dirbti, uždarė savo bravorą. Visus dokumentus iš kontoros jis sunešė į rūsį esantį daryklos teritorijos kampe, kur šie dokumentai išgulėjo virš 40 metų [10].

“Vienybės” alaus bravoras Kaune

“Vienybės“ alaus bravoras Kaune, yra ganėtinai paslaptinga tarpukario Lietuvoje veikusi alaus darykla. Ši darykla, kaip ir brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose buvo lietuviško kapitalo įmonė, antroji tokia Lietuvoje.

Lietuvos valstybiniame centriniame archyve pavyko surasti „Vienybės“ bravoro savininko Vinco Kačergio laiško broliams Šadauskams originalą. Laiške p. Kačergis maloniai primena, kad su vienu iš brolių Šadauskų vyko žodinis susitarimas dėl pardavimo sandėlio atidarymo Kaune, tačiau jam atlikus paruošiamuosius darbus iš Šadauskų pusės nesulaukta jokio atsako. V. Kačergis savo laiške praneša, kad jeigu jokio atsakymo nesulauks, pradės derybas su kitais bravorais. Toliau tęsia: „<…> savo bravoro aš tuo tarpu neįstengiu užbaigti, stokuoja truputį lėšų, gi namus parduoti nėra rimtų pirklių. Juokai juokais, o gal Jūs panorėtumėte pas mane Šančiuose, kartu su manimi arba vieni laimės paieškoti? Dėl sąlygų, manau, sutartumėme, Jums gi būtų didžiausias pliusas tokią rinką turėti, kaip Kaunas. Dėl bravorų sujungimo rašė man p. Kunstmanas, tačiau aš su vokiečiu kaip ir nenoriu, o kas bus, ką gali žinoti, ar ne tiesa? Todėl neužmirškit ir parašykit. <…>“ Detalesnės informacijos apie kokį nors brolių Šadauskų atsaką ar bendradarbiavimą su ponu Kačergiu neužsiminta. Galima tik spėti, kad greičiausiai, p. Kačergiui pavyko parduoti savo namus pirkliui arba kitu būdu prasimanyti pinigų, nes susijungimas su p. Kunstamano bravoru neleistų šiai įmonei vadintis pilnai lietuviško kapitalo alaus darykla [11] .

Kad ir kaip ten bebūtų, bet 1934 metais bravoras pradėjo savo veiklą. Tais pačiais metais laikraštyje „Tėvų žemė“ pasirodo džiuginantis pranešimas:

„Nepaisant žydų pastangų sukliūdyti, lietuviai Kačergiai, Šančiuose, atidaro modernišką alaus ir įvairių vaisvynių bravorą „Vienybė“. Jie ryžosi nupiginti alų ir į svetimtautišką alaus sindikatą neiti. Dėl to Volfas Engelman ir kompanija pasirūpino, kad stiklo fabrikas, lietuviškam bravorui negamintų bonkų. Tačiau visi troško lietuviško alaus. Kliūtys nugalėtos ir stiklo fabrikas bonkas jau gamina. <…> Bravore verdamas alus žymiai stipresnis, skiriasi savo skoniu ir spalva. Bravoras per savaitę gamina 60 tūkstančių litrų alaus, o per metus gali pagaminti 7 milijonus litrų alaus ir patenkinti visą Lietuvą. Didžiausias „Vienybės“ bravoro tikslas buvo nupiginti alų nebrangiau 65 centų už bonką. Norima sumažinti kainą iki 60 centų už bonką. Svetimšalių sindikatas ima brangiau – 75 centus už bonką. <…> „Vienybė“ norintiems turėti jos alų parūpina patentą ir duoda spinteles. „Vienybė“ plačiau jau prasiplatinusi ir provincijoj.“ [12].

Taigi, „Vienybės“ bravoras spaudoje buvo pateikiamas dideliu konkurentu visiems didiesiems pramoniniams alaus bravorams. Tačiau, itin didelės rinkos dalies, pagal mano surinktus duomenis jis neišsikovojo. Šis bravoras su savo produkciją užimdavo panašią alaus rinkos dalį, kaip ir brolių Šadauskų bravoras – apie tris procentus. Kartu sudėjus, šie bravorai aptarnaudavo apie 8-9 procentus rinkos poreikio ir tenka pripažinti, kad tai nėra tokia jau maža dalis tokiems jauniems bravorams (nors žinoma, prie to prisidėjo ir Kainų tvarkytojo greižtas rinkos kontroliavimas).

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.
Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tolimesne šio bravoro raidos istorijos po karo ir Sovietų okupacijos nesidomėjau. Žinau tik tiek, kad šiuo metu bravoras nevykdo jokios veiklos. Anot Modesto komentaro po vienu iš mano ankstesnių straipsnių, “Vienybės” bravoro vietoje dabar stovi raudonas (ironiška?) daugiabutis, o vietiniai jį vadina “alaus namu”.

———————————————————————

1 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
2 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 4
3 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 13. Apynių rūšys: Saaz, Auschaer, Hallertauer, Gebirgshopfen.
4 Brolių Šadauskų alaus bravoro reklama // Verslas, 1933-03-23
5 LCVA, f. 1289, ap. 2, b. 9
6 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
7 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 9
8 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 8
9 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
10 Laurinavičius V., Užsispyrę žemaičiai aludariai prieš Čikagos mafiją // alutis.lt, 2003m. Prieiga internete: <http://www.alutis.lt/news/news.php?id=716> [žiūrėta 2013-11-25]
11 LCVA, f. 1289, ap. 1, b.2
12 Lietuviai įsteigė bravorą. Tėvų žemė, Nr. 14, 1934 m. rugsėjo 9 d., p. 11

Leave a Reply