Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (1/3)

posted in: Į PRAEITĮ | 0

 

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Pratarmė

Itin dramatiškame įvade į Discovery Channel kanalo novatorišką 2011 metų dokumentinį filmą „Kaip alus išgelbėjo pasaulį“ žaibai blyksi, gaisrai niršta, misa burbuliuoja, o alaus istorikas Gregas Smitas (Gregg Smith) kamerai sako: „Alus pakeitė žmonijos istorijos kursą. Ne kartą, ne du, bet vis iš naujo.“

Vadindami alų „didžiausiu visų laikų išradimu“, šio filmo prodiuseriai teigia, jog jo pagalba atsirado matematika, prekyba, šiuolaikinė medicina, aušinimas, automatizacija ir net pirmoji ne piktografinio rašto sistema. Anot jų aiškinimo, tikėtina, jog mūsų tiesioginė priklausomybė nuo alaus ir ankstesnių alkoholio rūšių suformavo pagrindinius žmogaus gyvavimo 200 000 metų aspektus. Tačiau prodiuseriai ignoruoja tą faktą, jog tik visai neseniai moterys buvo ta varomoji jėga, pasaulio mastu esanti už didžiosios dalies alaus gamybos.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Apie deives ir jų atstoves

Ninkasi, esi ta, kuri lieja filtruotą alų iš bendruomeninio indo; tai [kaip] Tigro ir Eufrato antplūdis.“ – Himnas deivei Ninkasi.

2004 metais archeologai nustatė, jog pirmasis fermentuotas gėrimas (vaisių, medaus ir ryžių mišinys) pasaulyje atsirado Jiahu, Kinijoje, tarp 7000 ir 5700 metų prieš mūsų erą. Šis atradimas prieštarauja tradicinei išminčiai, bylojančiai, jog žmonės išvirė savo pirmą gėrimą, grūdų pagrindu, senovės Mesopotamijoje, dabartinėse Irano ir Irako teritorijose. Dabar pirmąjį pasaulyje miežinio alaus gaminimo būdą istorikai laiko Mesopotamijos įvairių elementų mišiniu ir lieka prie savo pirminio įsitikinimo teigiančio, jog civilizacija prasidėjo taip vadinamame „derlingame pusmėnulyje“, esančiame tarp Tigro ir Eufrato upių.

Įrodymus, aptiktus Šumerų valstybėje, Mesopotamijoje, istorikai datuoja ne anksčiau kaip 3500 metų pr. m. e., tačiau yra įsitikinę, kad pirmieji pasaulio naujakuriai pradėjo auginti miežius alui ir/ar duonai ne anksčiau kaip 10 000 metų pr. m. e. Daugelis įtaria, jog medžiotojai-rinkėjai, evoliucijos laiko juostoje gyvenę prieš šumerus, taip pat gamino alų ir atsitiktinai, talpyklose, pripildytose oru kvėpavusiomis mielėmis bei lietumi permirkusiais laukiniais grūdais, sukūrė tam tikrą svaigalą.

Nors jie ir nesutaria dėl senumo ištakų, archeologai, studijuojantys fermentaciją, sutinka dėl vieno klausimo – didžioji dauguma senųjų aludarių buvo moterys. „Kol vyrai buvo išvykę į medžioklę, moterys lauke rinko ingredientus, kurių joms reikėjo tam, kad galėtų gaminti kitą maistą bei gėrimus, kurie derėtų su vilnoniais mamutais ar mastodontais“, teigia daktaras Patrikas Makgovernas (Patrick McGovern), Pensilvanijos universiteto biomolekulinių archeologas, nustatęs, jog Mesopotamijos geriamieji indai buvo pripildyti seniausio žinomo miežinio alaus.

Kai mūsų klajokliai protėviai suprato, jog jie gali pakeisti savo gyvenimus sodindami miežius, kviečius bei kitus grūdus, tai tapo nuolatine veikla. Tačiau jie nebūtinai pakeitė darbo paskirstymą. „Moterys buvo tos, kurios virė namų ūkio fermentuotus gėrimus“, sako Makgovernas apie ankstyvąsias visuomenes.

Šumerų moterys virė mažai alkoholio turintį alų religinėms ceremonijoms bei kaip dalį kasdienio maisto raciono. Šumerų alaus virėjos buvo didžiai gerbiamos, iš dalies dėl to, jog greičiausiai jos taip pat buvo laikomos aukštinamos alaus deivės, Ninkasi, atstovėmis. Šumerai manė, jog Ninkasi prižiūrėjo virimo procesą ir dievams „dirbo“ kaip pagrindinė aludarė, kuri dovanojo žmonėms alų tam, kad išsaugotų taiką ir skatintų gerovę. Jie išreiškė savo didžiulę pagarbą istoriniame seniausiame užrašytame alaus recepte – „Himne deivei Ninkasi“.

Du tūkstančius metų iki Kristaus ir maždaug tuo pat metu, kai įsibrovėliai nugalėjo Šumerą, ant savo buvusių kaimynų pasiekimų iškilo Mesopotamijos miestas Babilonas. Kaip ir jų pirmtakai, babiloniečiai didžiai gerbė moteris. Babilonijos moterys turėjo teisę į skyrybas ir nuosavą verslą bei turtą, o kai kurie istorikai teigia, jog yra tokia galimybė, kad jos dalyvavo vienuose pirmųjų pasaulio prekybų, kuomet pardavė savo alų, naudodamos naujas buhalterinės apskaitos bei rašto formas. Moterys buvo skatinamos dirbti smuklių prižiūrėtojomis ir profesionaliomis kepėjomis/aludarėmis.

Archeologai mano, jog babiloniečiai ar šumerai buvo atsakingi už alaus virimo pristatymą savo kaimynams egiptiečiams. Egipto gyventojai garbino alaus deivę, vardu Tenenit, ir pasakodavo istorijas apie deivę Hator/Sekhmetą, kuri išgelbėjo žmoniją nuo žlugimo dėl besaikio valgymo bei gėrimo. Hieroglifai vaizduoja moteris, verdančias alų ir geriančias jį per šiaudelius, kuriuos, anot istorikų, greičiausiai išrado Babilonijos alaus virėjai tam, kad jie pervertų storus putos sluoksnius, plūduriavusius virš jų produkto.

Tikėtina, jog iš pradžių, Egipto alaus virimu užsiimdavo namų šeimininkės, tačiau įrašai rodo, jog šalyje paplitus alaus darykloms, orientuotoms į „gamybą“, alaus virime vyrai pakeitė moteris ir tos moterys buvo nustumtos į antraplanius vaidmenis. Gali būti, jog šis alaus daryklų korporatizavimas ir privedė Egiptą bei jo įtakingiausią moteriškos lyties valdovę prie jų žlugimo. Remiantis Senovės istorijos enciklopedijos informacija, Kleopatra, paskutinė įtakinga Egipto faraonė, „link savo viešpatavimo pabaigos prarado populiarumą daugiau dėl įvesto alaus mokesčio (pačio pirmojo), negu dėl karų su Roma, už kuriuos alaus mokestis ir padėjo sumokėti.“

Leave a Reply