Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (2/3)

posted in: Į PRAEITĮ | 0

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra antrasis serijos straipsnis. Pirmąjį straipsnį apie deives ir jų atstoves publikavau praeitame poste.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Alaus virėjos, raganos ir kapitalizmo užuomazgos

Baltų ir slavų mitologijoje deivė, vardu Raugutienė, suteikia alui dangiškąją apsaugą. Suomių legenda byloja, kad moteris, vardu Kalevatar, atnešė alų į Žemę, medų sumaišiusi su lokio seilėmis. Ir kol senovės skandinavų folkloras už alų netiesiogiai skiria laurus vyrui, vėlyvojo alaus antropologas Alanas Eamesas 1993 metais rašė, jog tikrieji skandinavai (dar žinomi kaip vikingai) virti „aul“, kuris kurstė jų užkariavimus, leisdavo tik moterims. Straipsnyje, išspausdintame Yankee Brew News, Eamesas atkreipė dėmesį į tai, jog „vikingų moterys gėrė elį iš siaurakaklio ąsočio, bokalas po bokalo, neatsilikdamos nuo vyrų.“     

Ankstyvieji šiaurės europiečiai garbino savo alaus deives lygiai taip pat, kaip tai darė ir Vidurio Rytų gyventojai, ir prieš antrąjį mūsų eros tūkstantmetį dauguma Europos moterų gėrė bei virė alų. Nuo migruojančių germanų moterų, virdavusių alų miško proskynose tam, kad išvengtų Šventosios Romos įsibrovėlių, iki Anglijos alinės laikytojų, kurios išlaikė savo tradicijas ligi pat industrinės revoliucijos, Europos moterys maitino savo vyrus ir vaikus naminiu alumi, turinčiu mažai alkoholio bei turtingu maistinėmis medžiagomis, kuris įrodė esantis labiau sanitarinis už vandenį.

Tūkstančius metų moterys virė neapyniuotą skystį, pavadinimu „elis“, kurio greitas rūgimo tempas buvo tinkamas decentralizuotai vidaus gamybai. Kai kurios moteriškos lyties įmonininkės alaus virėjos (moteriškasis ekvivalentas vyriškajam „alaus virėjui“) pagamindavo daugiau nei reikėdavo jų šeimoms ir perteklių parduodavo už grašius. Tačiau ištekėjusios moterys neturėjo jokio teisinio statuso, o netekėjusios turėjo nedidelį kapitalą. Jų kebli situacija paliko jas pažeidžiamas tiek finansiškai, tiek ir politiškai bei neleido joms naudotis ekonominiais pokyčiais ir pažengusia technologija, kuri palaipsniui pakeitė Europą iš agrarinės visuomenės į komercinę.

Vokietijos moterų vienuolynai vienišoms moterims suteikė retą prieglobstį tam, kad jos sužydėtų kaip alaus virėjos bei botanikės. Jiems priklausė ir Šv. Hildegarda Bingenietė, išskirianti save kaip pirmąjį žmogų, viešai pasiūliusį apynius kaip gydymo, kartumo bei konservavimo medžiagą, prieš kokius 500 metų, ligi kol visuomenė atkreipė į tai dėmesį. Už vienuolynų sienų, alaus virėjo teisė į savivaldą priklausė nuo feodalų gailestingumo, Bažnyčios ar neseniai atsiradusios pirklių klasės – bet kuri dalis ar dalys turėjo įtakos tam tikru laiku tam tikrame regione.

Svarbus apynių atradimas šešiolikto amžiaus Vokietijoje suteikė valdančiosioms klasėms didesnę persvarą tam, kad uždraustų pavojingus alaus priedus, kuriuos virėjai naudojo šimtmečius. Natūralu, jog grynumo įstatymai, tokie kaip Reinheitsgebot, neabejotinai išgelbėjo bent kelis gėrėjus nuo mirties. Tačiau tuo pačiu jie padarė aukštesnės kainos sudedamąsias dalis, tokias kaip apyniai, nepasiekiamas alaus virėjams. Kartu su apyniais atsirado ir ilgiau nesugendantis alus. Vyrai sureagavo statydami alaus daryklas bei steigdami tarptautinės prekybos gildijas. Įstatymas ir paprotys laikė moteris atokiau nuo abiejų dalykų.

Tuo tarpu, Tamsiesiems amžiams užleidus kelią Renesansui bei Didžiųjų atradimų amžiui, alaus virėjos buvo pradedančios prarasti ne tik aktualumą. Tuo metu, remiantis kai kuriais skaičiavimais, iki 200 000 moterų buvo apkaltintos raganavimu ir nuteistos, tuo pačiu praradusios orumą bei gyvenimą.

Alaus virėjų vaizdavimas mene, literatūroje bei pop kultūroje tapo neigiamas. Nors ir niekas negali įrodyti ryšio, kai kurie istorikai išskiria aiškius panašumus tarp alaus virėjų ir iliustracijų, parinktų anti-raganavimo propagandai. Putojančių katilų, šluotkočių (kabinamų ant durų iš lauko pusės tam, kad nurodytų elio buvimą), kačių (tam, kad nuvaikytų šalin peles) bei smailių skrybėlių (skirtų tam, kad būtų lengvai pastebimos tarp žmonių prekyvietėje) vaizdai išliko iki šių laikų.

German Beer Institute rašytojas pastebi: „Kultūroje, kurioje alus nurodo dalį tautinio charakterio, klausimas, kas kontroliuoja alaus virimą, yra esminis.“ „Tas, kuris laiko savo ranką ant galios svertų, taip pat yra įkišęs savo nykštį į žmonių alaus bokalą.“ Iki 1700 metų europietės turėjo viską, tačiau nustojo virti alų.

Leave a Reply