Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (3/3)

posted in: Į PRAEITĮ | 0

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra paskutinis serijos straipsnis. Kit serijos straipsniai:

ca. 1920's --- Barrels of beer emptied into the sewer by authorities during prohibition. Undated photograph. BPA2# 4180 --- Image by © Underwood & Underwood/CORBIS

Siekiant naujo gyvenimo Amerikoje

Turbūt esate girdėję istoriją apie piligrimus, sustojusius prie Plimuto akmens dėl to, jog jiems baigėsi alus ir reikėjo nedelsiant pastatyti alaus virimo namą. Na, ji yra fiktyvi. Tiesa, jog transatlantiniai keliautojai jūra atgabeno alaus atsargas ir, kad jie nepasitikėjo savo pasirinktos tėvynės vandens ištekliais, kadangi žinojo, jog vanduo, esantis namuose, yra nesaugus. Tačiau alaus atsargos, esančios laive, kelionės metu išsilaikė tiesiog puikiai ir pirmas dalykas, kurį padarė naujakuriai, buvo trobelių, apsaugančių nuo šalčio, pastatymas.

Vis dėlto tiesa yra ta, jog vos tik vyrai pastatė nuolatinį būstą, kiekvienas jų savo žmonoms tuo pačiu pastatė ir po virtuvę, skirtą alaus virimui. Kolonizuotoje Amerikoje, kas buvo įprasta ir Europoje, ištekėjusios moterys namuose virdavo „mažąjį alų“, kurį papildydavo sidru tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimas.

Kolonijoms ėmus urbanizuotis, miestiečiai perkėlė savo verslą bei malonumą į smukles, aprūpintas alumi iš regioninių komercinių alaus daryklų.  Tačiau kaimo vietovėse daugiau nei šimtmetį naminė aludarystė išliko dominuojančiu alaus šaltiniu ir žmogus, nusipelnęs pripažinimo kaip alaus virėjas, buvo ne Tomas Džefersonas, kaip kad byloja folkloras. Vietoj to, jo žmona Marta buvo ta, kuri pritraukė vergus į Montičelo tam, kad jie virtų jos žymiuosius kvietinio alaus receptus visame regione.

Tačiau, kaip ir praeityje, „Kai į tai buvo įvelti pinigai, vis daugiau vyrų pradėjo virti alų“, teigia Gregas Smitas, parašęs knygą „Alus Amerikoje: Ankstyvieji metai – 1587-1840“. „Pradėjus vystytis pramonei, tuo keliu buvo sukama dar intensyviau.“

Luji Pastero (Louis Pasteur) 1857 metų mielių atradimas sutapo su didžiule Vokietijos imigracijos banga, atnešusia lagerį, aušinimą, pigesnes pakuotes ir pristatymą geležinkelio transportu, tuo pačiu metu besiplečiančiai ir besijungiančiai visavertei alaus gamybos pramonei. Jokie įstatymai neskyrė moterų nuo gamyklų, tačiau tuometiniai papročiai neleido joms patekti vidun. Vis dėlto laisvesnė vokiečių gėrimo kultūra supažindino Ameriką su alaus sodais, priimančiais ir šeimas, o atitinkamos moterys, iš Rytinės Pakrantės ir Vidurio Rytų gyventojų centrų, buvo įkalbėtos pirmą kartą istorijoje išgerti viešai. Toks „nerūpestingas“ požiūris į gėrimą įsiutino blaivybės judėjimo lyderius.

Nors mažai alkoholio turintis lageris ir pasiūlė tam tikrą atokvėpį nuo žalingų romo impulsų, prohibicija nepagailėjo alaus daryklų. (Nelegalus) alaus virimas įsėlino atgal į namus, kuriuose moterys, tokios kaip Smito anglių šalies močiutė, pratęsė tradiciją. „Jos pratęsė tai, ką darė ir prieš tai“, teigia Smitas.                  

Vargu, ar reikia priminti skaitytojams, jog prohibicija sužlugdė kokybišką alų bei alaus verslą tuo, kad ateinančius šešiasdešimt metų buvo gaminamas ir įsigalėjęs pramoninio masto alus. Griežtai apibrėžti 50-ųjų metų bei reklamos vilkų eros prekiautojų lyčių vaidmenys sukūrė tokį įvaizdį – alus – vyrų gėrimas, išvirtas komercinių alaus daryklų, kuriose moterys buvo vertinamos tik kaip reklamos priemonės. Kas išties stebina tai, jog net ir įsigalėjus prohibicijai moterys niekada nenustojo virti alaus. Bent jau ne visiškai.

„Šiaurinėje Vermonto dalyje 60-ųjų pabaigoje ir 70-ųjų pradžioje tiek moterys, tiek vyrai nuolatos virdavo alų namuose“, teigia Smitas. „Tai niekada nebuvo sustoję.“ Tą patį galima pasakyti ir apie primityviąsias Pietų Amerikos, Afrikos bei Tolimųjų Rytų dalis, kur moterys savo bendruomenėms vis dar virdavo alų, naudodamos savo protėvių, iš motinos pusės, metodus. Tarp kai kurių Peru, Japonijos bei Taivano genčių dvidešimt pirmo amžiaus alaus virėjos kramto ryžius tam, kad išleistų fermentuojamą krakmolą. Burkina Faso (Vakarų Afrikos) moterys sutrina ir fermentuoja sorgų alų, naudodamos tokią įrangą, kuri primena naudotą prieš 5 500 metų, o Kinijos bei Kambodžos gyventojos siurbia alų per šiaudelius. Na, o šiuolaikinėms Vakarų moterims susivarsčius savo rožinius batus bei praskynus sau kelius atgal į aludarystę, Makgovernas prognozuoja, jog pasaulio atradimų vertė dar tik priešakyje.

Biomolekulių archeologas oficialiai pareiškė, jog mėginiai iš Jiahu ir Godin Tepe išsaugojo žmonijos seniausius ryšius su alumi: „Moterys, per meną ir kitas priemones, yra labai dažnai siejamos su tais (senovėje) fermentuotais gėrimais. Įgydami daugiau žinių, manau, jog pamatysime, kad moterys yra kur kas labiau į tai įsitraukusios nei mums atrodė“.

Leave a Reply