oktoberfestas ir rožiniai akiniai

posted in: Misija „BEER GEEK“ | 0

Spalio mėnuo ir Oktoberfest yra du neatsiejami sinonimai. Nors Oktoberfest dažniausiai vyksta rugsėjį ir baigiasi pirmosiomis spalio dienomis (oh the irony). Šiuo metu Vokietijoje, Miunchene, vis dar vyksta kasmetinis Oktoberfest alaus festivalis, kuris turi gausybė mažų klonų visame pasaulyje. Tikrasis Oktoberfest vyksta būtent Miunchene ir jame dalyvauja šešios Miuncheno įsikūrusios alaus daryklos, tokios kaip Paulaner ar Spaten, tačiau net ir pačioje Vokietijoje galit surasti Oktoberfest kopijas kituose miestuose, kaip pavyzdžiui Berlyne – tik ten masiškumas kiek mažesnis, bet esmė ta pati. Aš pats esu dalyvavęs mini Oktoberfest, kuris vyko Grace, nuostabiame Austrijos mieste, bet gal apie tai nesiplėsiu. Geriau pakalbėkim apie patį fenomeną.

Kokia gi Oktoberfest esmė? Į šį reiškinį galima žvelgti dvejopai – užsidėjus rožinius akinius arba ne. Jeigu paklausit manęs – Oktoberfest yra toks festivalis, kuriuo metu esate su dar keliolika tūkstančių žmonių suvaromi į atvirą lauko palapinę, pasodinami ant pačių nepatogiausių sulankstomų suolų, prie daugkartinio naudojimo, bet vienkartinėmis medžiagomis surėdyto stalo. Tuomet stotingos vokietės įsispraudusios į įliemenuotas dirndl sukneles ir pilvoti vokiečiai sulindę į tradicinius bavariškus Oktoberfest lenderhosen (visada per mažus) sukasi aplink jus su penkiolika litrinių bokalų vienoj rankoj. Jūs, permokėdami nežmoniškas sumas, verčiat vieną alaus litrą po kito, užsikasdami druskuotomis baronkomis ir bratwurst sasyskomis su tušintais kopūstais po penkioliką eurų ir dievagojatės, kad čia žymiai geriau nei alaus bokštas Forto dvare prie karkos. Toks būtų neromantizuotas šios alaus šventės paveikslas. Bet juk čia tradicija, o tradiciją galima pavaizduoti ir komerciškai patrauklesnėmis spalvomis.

oktoberfest ir rožiniai akiniai
it’s that time of a year again!

Deduosi savo rožinius akinius ir pasakoju jums, kad Oktoberfest istorija spalvinga – sakoma jog pirmasis Oktoberfest buvo skirtas karaliaus Liudviko vestuvių su princese Teresa paminėjimui 1810 m. spalio 12 dieną. Tuomet vokiečiai buvo kviečiami į pievą (Theresienwiese, vėliau vietinių pradėta vadinti tiesiog „Wiesn“) prieš miesto vartus atšvęsti šios karališkos šventės. Ta proga buvo surengtos ir žirgų lenktynės, kurias nuspręsta pakartoti ir kitais metais, o tai dažniausiai ir laikoma Oktoberfest tradicijos pradžia. Vėliau festivalis nuolatos plėtėsi ir augo. Sakoma, kad per 100-tąjį Oktoberfest buvo išpilta apie 120 tūkstančių litrų alaus ir jame dalyvavo maždaug 12 tūkstančių žmonių. Pats festivalis buvo atšaukiamas retai, tik dėl ligų, epidemijų, karų arba ekonominių sunkumų (po pirmojo pasaulinio karo). Naciams būnant valdžioje Oktoberfest buvo naudojamas kaip propagandos įrankis ir žinoma, žymiajame Weisn lauke žydai buvo nepageidaujami, o po Sudetų krašto aneksijos festivalis buvo pervadintas į Vokietijos imperijos folkloro festivalį. Tiesa, tas pavadinimas gyvavo tik metus, nes nuo 1939 m. iki 1945 m. festivalis nevyko dėl Antrojo pasaulinio karo. Vėliau ši tradicija buvo atgaivinta. Skaičiuojama, kad festivalio pradžios iki šių dienų festivalis nevyko tik 24-erius metus. 2013 metais (velėsnės patikimos statistikos neradau) Oktoberfest festivalį Miunchene aplankė 7,2 milijonai žmonių, buvo išgerta 6,9 milijonai litrų alaus, suvalgytos 5499899 vištos, 140225 poros kiaulienos dešrų ir pamestos 950 ID kortelės.

Tradiciškai Oktoberfest šventės metu geriamas Oktoberfest Märzen stiliaus alus (tokį pagal susitarimą gali virti tik tos šešios Miuncheno alaus daryklos) – vienas iš lagerių (apatinės fermentacijos alų) pradininkų, suformavusių ištisą vokiškąją ir stipriai prisidėjęs prie čekiškosios alaus tradicijos susiformavimo. Märzenbier alaus stiliaus istorija prasideda po Bavarijos hercogo Vilhelmo IV 1516 m. išleisto „alaus grynumo įstatymo“ (Reinheitsgebot), nustačiusio alaus virimo sezoną nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv. Jurgio (balandžio 23 d.), ir jo sūnaus Albrechto V dekreto, visiškai uždraudusio virti alų per likusius 5 vasaros mėnesius. Galutinai Märzenbier susiformuoja tik XIX amžiaus antroje pusėje. Tuomet kai kuriose Vokietijos ir Austrijos vietovėse alus tradiciškai raugtas labai žemoje temperatūroje (apatinė fermentacija). Tokį alų darydavo žiemą, o vėliausiai – kovo mėnesį, todėl vokiškai jis vadinamas Märzenbier (kovo alus). Atšilus orams gamyba sustodavo, todėl žiemą reikėdavo prigaminti tiek alaus, kad užtektų ir šiltuoju metų laiku. Žiemą pagamintas alus per vasarą brandintas šaltuose sandėliuose (vok. Lagerung), iš čia greičiausiai ir kilo kitas šios alaus kategorijos pavadinimas lageris (vok. Lager – sandėlis). Alui bręstant žemoje temperatūroje, statinėse lėtai vykdavo antroji fermentacija (vok. Nachgärung, angl. conditioning), kurios metu alus prisisotindavo angliarūgštės, mielės nusėsdavo statinių dugne, alus būdavo ypatingai skaidrus ir gaivaus skonio. Paskutinės statinės būdavo suvartojamos per rudens šventes Oktoberfest, todėl Märzenbier ir Oktoberfestbier yra paradoksalūs sinonimai. Bavarijoje Märzenbier buvo aukščiausios alaus kokybės etalonu.

oktoberfest ir rožiniai akiniai
Muncheno dunkelis iš Vienos

Austras Antonas Dreheris (1810-1863), aludario iš Švėchato prie Vienos sūnus, beruošdamas perimti šeimos verslą: stažavosi Sedlmayrų darykloje Miunchene (dabar žinoma kaip Spaten alaus darykla), po to Anglijos ir Škotijos daryklose, kur tyrinėjo angliškus salyklo apdorojimo metodus, kuriuos pritaikė Švėchate. 1841 m. Vienos publikai jis pristatė savąjį raudono gintaro spalvos pramoninį Märzenbier, sužavėjusį imperijos sostinę. Šiandien jo sukurtas alus priskiriamas šviesiesiems lageriams (pale lager) ir vadinamas Vienna style lager (arba amber lager, Schwechater Lager). Dreherio lageris laimėjo medalius Vienos (1853) ir Paryžiaus (1862, 1869) parodose, o 1861 m. imperatorius Pranas Juozapas I jam skyrė ordiną už nuopelnus.

Nepaisant komercinės sėkmės, čia Märzenbier stiliaus formavimasis nesibaigia ir iki dabartinio Oktoberfest alaus jam kelią skynė ne tik recepto tobulinimai, bet naujausi technologiniai atradimai ir jų pritaikymas. 1873 m. inžinierius Carlas von Linde (1842-1934), dirbęs Sedlmayrų (Spaten) daryklai Miunchene, sukonstravo elektrinę šaldymo mašiną. Pasitelkus jo išradimą, pramoninis lagerį buvo galima daryti ištisus metus. Dar svarbesnis buvo pirmųjų mikrobiologų indėlis pramoninės aludarystės plėtrai. Revoliucinis Louiso Pasteuro (1822-1895) atradimas (1861) – rūgimas esąs ne cheminės, o biologinės prigimties – turėjo praktinę vertę aludarystei. Kopenhagos „Carlsberg“ alaus daryklos savininkas Jacobas Christianas Jacobsenas (1811-1887) 1875 m. darykloje įkūrė mikrobiologijos laboratoriją, kuriai vadovauti 1879 m. pakvietė patyrusį chemiką ir biologą Emilį Christianą Hanseną (1842-1909). 1883 m. jis išgrynino apatinės fermentacijos mielių štamą, pavadinęs jį Saccharomyces pastorianus Louiso Pasteuro garbei. Šiandien ši hibridinė mielių rūšis geriau žinoma pagal Kopenhagos alaus daryklos pavadinimą Saccharomyces carlsbergensis ir viso pasaulio alaus daryklose naudojama lagerio gamybai. Ir nuo to laiko lageris pradėjo karaliauti verdamo alaus kategorijose ir vienu metu net 85% viso pasaulyje išverdamo alaus buvo apatinės fermentacijos. Ne išimtis ir Oktoberfest, kuris po šių technologijų atradimų ir ištobulintų Märzenbier receptų tapo neatsiejamas nuo vokiškosios alaus pilimo tradicijos ir ilgainiui išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Leave a Reply