Papročiai ir tradicijos

posted in: Misija „BEER GEEK“ | 0

Vasario 16-osios proga pagalvojau, kad labai tinkama tema būtų – lietuviški papročiai ir tradicijos susijusios su alumi. Šiame straipsnyje apžvelgsiu įdomiausius ir giliausią pėdsaką istorijoje palikusius papročius ir tradicijas.

Lietuvos kaime alus niekada nebuvo daromas pardavimui. Net ir darydamas alų kaimynui (paprastai iš jo paties medžiagų), žmogus neimdavo už tai pinigų. Aludarystė nebuvo verslas. V. Dagys pabrėžia, kad ne visi žmonės, mokantys pasidaryti alaus, buvo vadinami aludariais. „Tie kas jo pasidarydavo tik retoms šventėms, savęs aludariais nelaikė.“ Aludariais arba pivoriais paprastai buvo vadinami tie, kas alų darė gana dažnai ir turėjo visas tam reikalingas priemones. Režisieriaus Kazimiero Musnicko dokumentinis filmas „Alum lijo“ (nufilmuotas 1969 m. Papilių kaime, Biržų rajone) parodė, jog alaus daryme dalyvaudavo išskirtinai vyrai. Moterų požiūris į aludarystę buvo gana skeptiškas. Šios skųsdavosi jog vyrai dirba netvarkingai, nešvariai, o dar ir troba paskui prasmirsta.

Alaus virimas buvo lydimas įvairiausių prietarų ir nerašytų taisyklių, kurių pėdsakai dar buvo išlikę ir XX a. antrojoje pusėje.  Daugelyje vietovių stengtasi arti neprisileisti kito žmogaus, ypač valgančio duoną – kad alus nesurūgtų. Kai kur verdant alų, vaikai nebuvo prileidžiami, kad ko neprikrėstų, o štai kai kur prie šio proceso nebuvo prileidžiamas nei vaikas, nei suaugęs. Kaip labai svarbų tradicinės aludarystės momentą Viktoras Dagys išskiria gerą nuotaiką. Sakoma, kad verdant alų nereikia bartis, pyktis, nes buvo manoma, jog tai atsilieps gėrimo kokybei, prastai veiks geriančiuosius. Tikėjimą įvairiausiais burtais ir prietarais norint „užkirsti kelią galimiems negatyviems alaus poveikio rezultatams“ lauko tyrimų metu, bei remdamasis ankstesnių autorių darbais pastebi ir Edukologijos Universiteto (buvęs Pedagoginis Universitetas) daktaras Jonas Mardosa. „Antai alaus gaminimo metu negalima stumdyti pagalių po puodu, nedera su šeima pyktis, nes alus bus „piktas“ (Biržų raj. Bliūdžių k.) . Pageidautina nesibarti su žmona, gaminant reikia dainuoti, kad alus nesurūgtų ir geriau linksmintų.

Atskirai reikia paminėti koštuvių paprotį. (Koštuvės- alus košiamas į statines, kad būtų atskiriamas nuo mielių. Šios ir kitos nuosėdos lieka kubile, o alus sukošiamas į statines ir sandariai uždaromas). Tačiau šio proceso metu kubiluose lieka ne tik mielės, bet ir keletas ąsočių alaus. Tuomet aludaris pasikviesdavo kaimynus ar nunešdavo jiems šviežio alaus ąsotį. Ši tradicija ėmė nykti dar XIX a. pabaigoje, kuomet iš kaimų buvo kraustomasi į vienkiemius ir patapo nepatogu su alumi klampoti pas kaimyną. Gėrimu vaišinančiam visuomet atsakoma tuo pačiu – jis taip pat buvo kviečiamas koštuvių ar vaišinamas šviežiu alum. Toks tradiciniame alaus vartojime susiformavęs atgalinis ryšys skatino kolektyvinį alaus vartojimą, kurį galima pavadinti šventiniu- proginiu.

Ypatinga vaišių rūšis išnykusi apie XX a. vid. – sambariai. XVI – XVII a. istoriniuose šaltiniuose rašoma kaip Lietuvos kaimo gyventojai birželio pabaigoje, baigę sėją, darydavo sudėtinį, vadinamąjį sambarių alų. Prieš darant sambarių alų, kaimo bendruomenė susitardavo kiek tiksliai miežių reikės ir juos sunešdavo geriausiam kaimo aludariui, kuris ir virdavo alų. Tuomet keldavo puotą gamtoje, senovinėje šventvietėje – alke, o vėlesniais laikotarpiais vaišės persikėlė į valstiečio kiemą ar tuščią klojimą.

Taip pat alumi, kaip atlygiu už pagalbą, buvo vaišinami žmonės, kurie padėdavo talkų metu (rugiapjūtė, kūlimas). Tradicija vaišinti žmones po talkų išnyko į ūkį įžengus automatizuotai technikai. Įdomi talkos rūšys, kurios metu vartojamas alus, buvo statybos. Pamatų surentimo proga XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaitijoje ir Aukštaitijoje egzistavo pamažu rituališkumą prarandantis, bei jo metu įvairaus gėrimo taip pat ir alaus, nulašinimas ant pirmutinės kerties. Vainiko iškėlimo ant pastatyto namo stogo Vidurio Lietuvoje buvo specialiai padaroma alaus.

Žmonės alumi vaišindavosi ir ne tik po darbų pabaigtuvių. Pastebima tradicija aukščiausios rūšies alumi vaišinti per gimtadienius, vestuves ar laidotuves, bei kitas kaimo bendruomenės, šeimos šventes.

Taip pat sužinojome, jog dar 4-tame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo gyva tradicija jaunosios kraičiui dovanoti bačką alaus, kuri būdavo sunaudojama dar per vestuvių šventę. Vieną tokią statinę netikėtai pavyko atrasti ir nufotografuoti. Vestuvės, kuriose šiai bačkai teko vaidinti pagrindinę rolę, vyko 1936 m. Biržuose. Norėčiau padėkoti Gabrieliui, kuris padėjo rašant šį straipsnį. Ačiū!

Leave a Reply