Sindikatų sutramdymas

posted in: Į PRAEITĮ | 3

Trečiasis etapas (1936-1940 m). Sindikatų sutramdymas 

Taip buvo…

Šis etapas žymi atomazgą kainų kare. Pačiu laiku įkurta kainų kontrolės komisija su vyriausiuoju kainų tvarkytoju V. Juodeika priešakyje įstengė pažaboti nepasotinamą aludarių sindikato pelno siekimą. Kalbant apie šį etapą reikėtų pabrėžti pirmuosius realius komisijos veiksmus, paskutinius sindikatininkų pasispardymus ir paverkšlenimus, bei pagerėjusią alaus kainų situaciją Lietuvoje.

… permainų pradžia…

Jau 1935 metais buvo paskelbta, kad aludarių sindikatas netrukus iširs, nes buvo nacionalizuota skolų prispausta „Gubernijos“ alaus darykla. Ją perėmus Lietuvos bankui, ji išstojo iš sindikato gretų, bet pats sindikatas išsilaikė. Nepaisant to, po truputį buvo jaučiamas pagerėjimas pramoninės aludarystės sferoje. Po ilgų ir dažniausiai bevaisių derybų, buvo nutarta mažinti akcizą alkoholiui ir kartu sumažinti alaus kainas, taip pat pažaboti ir kitų sindikatų savivalę. Tvarkytojas turėjo galią likviduoti sindikatus. Pirmąja tvarkytojo „auka“ dar 1935 m. gegužės pabaigoje tapo kojinių sindikatas „Astra“, į jį buvo susibūrę 4 gamintojai – „Cotton“, „Diana“, „Br. Urliamperiai ir Co“ ir „Tramit“. Jiems buvo įsakyta „išsiskirstyti“ – t. y. grąžinti senas (iki sindikatines) kojinių kainas, o pačius gaminius vėl žymėti senaisiais fabrikų ženklais. Taip buvo žengtas pirmas griežtas žingsnis link sindikatų valymo. 1936 metais kainų tvarkytojas paskelbė negailestingą statistiką, kad Lietuvoje alaus kainos yra virš šimto procentų didesnės nei aplinkinėse valstybėse ir, kad valstybė privalo imtis griežtų priemonių, kad tas kainas pažabotų. Geriausia išeitis – atpiginti alų kokiais 40–50 procentų. Suvartojimas padidėtų 100 procentų, nes „lietuviai juk mėgsta alų“. Po truputį, derindami įstatymus, siekdami geriausios išeities visiems, kainų kontrolės komisijos nariai kartu su Vyriausybė ėmėsi griežtesnių priemonių. Visų pirma buvo sumažintas akcizas alui, taip siekiant sumažinti alaus kainas. Kad kainos kristų prižiūrėjo ir kainų komisija, kuri buvo įpareigota kiekvieną nusižengėlį, kuris kainų nemažins bausti atitinkamomis ir itin griežtomis bausmėmis. Nors alaus sindikatininkai iškart reagavo paverkšlenimais ir jų verslo žlugdymu, teigdami, kad jei tai tęsis ir toliau, jie alaus išvis nebegamins, V. Juodeika jau nebeatšaukė įstatymų. Galų gale spauda pratrūko džiaugsmingomis antraštėmis – Kainų tvarkytojas paskelbė, kad nuo 1937 m. gegužės 16 d., nuo Sekminių, alaus kainos bus sumažintos 45–60 procentų!

Aludarių sindikatas, dar bandė priešintis ir surengė paskutinį pasispardymą, kurio metu, įsakė visiems jų alumi prekiaujantiems restoranams užsidaryti iki dvyliktos valandos, kad tą pačią dieną, kai tik įstatymas pradės galioti niekas pigesnio alaus negautų. Tai buvo paskutinis bandymas parodyti savo galybę, prieš pagaliau gerai sustyguotą valstybės aparatą. Po šių puikių naujienų spaudoje pasipylė straipsniai, kurie gyrė valstybės sprendimus mažinant akcizą, numušti ir kontroliuoti alaus kainas. Alaus gamintojai, nebesuspėjo gaminti alaus išaugusiems poreikiams ir jiems teko pradėti pardavinėti ne iki galo susibrandinusį alų. Visos šios priežastys lėmė, kad net ir sumažinus alaus akcizą, įplaukos už alaus pardavimus valstybės biudžetui augo kaip ant mielių. “Pagal išvirtos alaus misos kiekį, gamyba palyginus su praeitų metų atitinkamais mėnesiais padidėjo, birželio mėnesyje 151%, liepos – 104%, rugpjūčio – 197%. […] Taip pat žymiai padidėjo ir akcizo pajamos, nors akcizo mokestis buvo sumažintas 23 – 25%. Š.m. birželio mėnesyje akcizo gauta 89%, liepos – 59% ir rugpjūčio – 128% daugiau negu pereitais metais.”

… ir gera pabaiga!

Šie laimėjimai, skatino ir toliau griežtai kontroliuoti alaus kainas ir alaus pramonę. Siekiant pagerinti produkcijos kokybę, buvo paskirstyti regionai, kuriuos atitinkamos daryklos turėjo aptarnauti ir apskaičiuota, kiek alaus tos daryklos turėtų išvirti norėdamos patenkinti eilinių piliečių poreikius. 1938-1939 metais buvo išleisti pakartotiniai kainų tvarkytojo įsakymai, kuriuose griežtai apibrėžiamos kiekvienos alaus gaminimo ir platinimo pakopos kainos. Jie rėmėsi kainų priežiūros įstatymu.

Permainos, kurias įnešė kainų kontrolės komisija ir vyriausias kainų tvarkytojas, ne tik pagerino ekonominę situaciją Lietuvoje – jos buvo vienas iš didžiausių pasiekimų kovojant prieš kartelinę – sindikatinę politiką, taip pat visiškos monopolijos ir karaliavimo rinkoje sustabdymas. Šie pokyčiai pagaliau sugrąžino alaus kainas į tokius rėmus, kuriuose alaus galėjo įsigyti ir paprastas Lietuvos Respublikos pilietis. Šie įstatymai ir jų pataisos įgalino valstybę surinkti didesnius mokesčius iš alaus akcizo, nors jis ir buvo sumažintas, taip pat didesnė paklausa įgalino ir pramoninkus po truputį pradėti kalbėti apie pelną, kuris anot jų buvo neįmanomas. Laimėjo visi, o kas džiaugsmingiausia, tai, kad laimėjo eilinis pilietis iš alaus krašto.

Ankstesnės dalys:

I. Industrializacija

II. Pirmasis etapas. Sindikato veikla.

III. Antrasis etapas. (I dalis)

IV. Antrasis etapas. (II dalis)

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

3 Responses

  1. Labai įdomus straipsnių ciklas, tik pasigedau vieno dalyko – alaus mažmeninių kainų. Būtų įdomu sužinot, kiek kainavo įvairių rūšių alus įsigalėjus sindikatui ir jį sutramdžius.
    Pamenu vienam bloge, rašančiame apie alų, buvo straipsnis “smetoninio” alaus kainų tema, tik deja to blogo neberandu…
    Va kažkas panašaus yra šitame straipsnyje, bet ten deja tik maitinimo įstaigų alaus kainos:

    http://www.meniu.lt/naujiena/prie-smetonos-buvo-kitaip-restoranu-klasifikavimas-tarpukario-lietuvoje

    • Malonu, kad patiko. Temą dabar plėtoju ir tikiuosi greitu metu atnaujinti informaciją, šiek tiek ją pataisyti ir žinoma pateikti naujų faktų.

      Kas liečia kainas, tai nelabai teko domėtis ar specialiai ieškoti informacijos. Čia: http://www.straipsniai.lt/ru/Intercourse/page/6236 – V. Laurinavičiaus straipsnis apie alaus daryklas ir jis pateikia informaciją: kad priklausomai nuo rūšių, alaus kaina be butelio buvo nuo 60 iki 85 centų (Volfo daryklos gaminamo alaus). Deja, šaltinis nepateikiamas. Jeigu rasiu kokios nors išsamesnės informacijos, pasidalinsiu :)

      O be to, pastebėjau, kad tavo link’e taip pat yra ir alaus daryklų kainos, kurias tuomet nustatė kainų tvarkytojas:
      ” Alaus daryklos ir didmenininkai „stalinį“ alų 1 litro butelyje galėjo parduoti už 0,72 Lt. Tokį pat alų, bet 3/4 litro butelyje – už 0,54 Lt, pusės litro butelyje – už 0,36 Lt, o 3/8 litro alaus kainavo 0,27 Lt. Be „stalinio“ alaus dar buvo galima įsigyti „normalaus“ (vadinamo „pilzeno“) ir „stipraus“ alaus. 1 litro „normalaus“ alaus butelis kainavo 0,93 Lt, o 3/8 litro – 0,35 Lt. „Stiprusis“ alus pardavinėtas tik 3/8 litro buteliuose už 0,54 Lt.”
      o žemiau yra išaiškinimas, su kokiais antkainiais galėjo prekiauti restoranai.

      Mažmenininkai savo ruožtu, labai abejoju, kad prekiavo brangiau nei restoranai, ypač po Kainų tvarkytojo pasirodymo. Bet iš esmės, kad daryti kažkokias rimtesnes išvadas, reikėtų daugiau pasidomėti.

      • Pats tik akimis permečiau – pasirodo straipsny daugiau informacijos nei kad pasirodė iš pradžių. :)

Leave a Reply